Yra vietų, į kurias įžengus staiga supranti, kokie maži buvo tavo kasdieniai rūpesčiai. Vietų, kuriose laikas matuojamas ne savaitgaliais, atostogomis ar darbų terminais, o tyrimų rezultatais, gydytojų žodžiais, laukimu ir viltimi. Viena tokių vietų – Vilniaus vaikų onkohematologijos skyrius, kuriame kiekviena šeima gyvena savo sudėtingą istoriją.
Į šį skyrių kartu su labdaros ir paramos fondo „Tuk Tuk Širdele“ komanda apsilankiusi televizijos laidų vedėja Gerda Žemaitė prisipažįsta ilgai ruošusis šiam susitikimui. Ji žinojo, kad bus sunku, tačiau nė vienas pasiruošimas negalėjo jos apsaugoti nuo to, ką teko išgyventi tądien.
Ypač skaudus momentas įvyko tada, kai vienai iš skyriuje esančių mamų buvo pranešta žinia, kurios bijo kiekvienas tėvas – gydymo galimybės jos vaikui buvo išsemtos.
„Norėjosi kažkaip atimti bent dalį jos skausmo“
Gerda pasakoja, kad į ligoninę vyko nusiteikusi pozityviai. Ji norėjo pabendrauti su mamomis, pamatyti jų kasdienybę, būti šalia ir, kiek įmanoma, suteikti šilumos.
Tačiau realybė pasirodė kur kas stipresnė už bet kokius išankstinius lūkesčius.
„Man reikėjo laiko pasiryžti čia atvažiuoti. Važiavau nusiteikusi būti optimistiška, pabendrauti su mamomis, pamatyti jų kasdienybę. Jaučiausi tam subrendusi, bet viena yra įsivaizduoti, o visai kas kita – atsidurti šalia žmogaus tą akimirką, kai jo pasaulis griūva“, – prisimena Gerda.
Tądien fondo komanda užėjo pas mamą, ką tik išgirdusią skaudžią žinią apie savo sūnų. Moteriai teko išgyventi neapsakomą skausmą, o šalia buvę žmonės galėjo tik būti kartu.
„Sureagavau labai jautriai. Mes esame bejėgiai ir būtent tokiomis akimirkomis tai supranti geriausiai. Norisi žmogui kažką pasakyti, kažkaip padėti, atimti bent dalį jo skausmo, bet supranti, kad nėra žodžių, kurie galėtų tai padaryti“, – sako ji.
Moterims kartu gaminant maistą, kalbantis ir tiesiog būnant šalia, Gerda vis sugrįždavo mintimis prie berniuko ir jo mamos. Labiausiai ją sukrėtė tai, kad moteris kaltino save.
„Norėjosi ją apkabinti ir kažkaip įtikinti, kad ji dėl to nekalta. Atrodė, kad vienu metu susimaišė visos įmanomos emocijos. Grįžusi namo dar ilgai verkiau. Buvo labai sunku suvokti, kokia skaudi gali būti kita gyvenimo pusė“, – atvirauja Gerda.
Už ligoninės durų – visai kitas pasaulis
Šis apsilankymas Gerdai tapo priminimu, kaip skirtingai gali atrodyti žmonių kasdienybė. Kol vieni planuoja keliones, renkasi atostogų vietas, skuba į darbus ir jaudinasi dėl, atrodytų, didelių problemų, kitų žmonių gyvenimas tuo pat metu gali būti sustojęs tarp keturių ligoninės sienų.
„Mes gyvename savo kasdienybę, planuojame, atostogaujame, jaudinamės dėl smulkmenų, o kažkur tuo pat metu kažkieno pasaulis tiesiog sustoja“, – sako ji.
Vis dėlto iš ligoninės Gerda išsivežė ne vien liūdesį. Priešingai – ją nustebino tai, kiek daug stiprybės, tarpusavio palaikymo ir net vilties galima rasti vietoje, kurioje, rodos, turėtų būti vien skausmas.
„Labiausiai mane nustebino mamų ir tėčių stiprybė. Ji matoma jų akyse. Ten ligoninė tam tikram laikui tampa namais, o žmonės – bendruomene. Visi yra nusiteikę kovoti“, – pasakoja ji.
Ypač ją sužavėjo vaikai. Net ir susidurdami su sunkia realybe, jie randa jėgų šypsotis, bendrauti, prisitaikyti ir palaikyti vienas kitą.
„Vaikai – nerealūs. Vyresni supranta, kad serga labai rimtomis ligomis, tačiau matai jų šypsenas, bendravimą, gebėjimą prisitaikyti ir palaikyti vienas kitą“, – sako Gerda.
Į šį skyrių Alina grįžta ne tik kaip fondo vadovė
Ši vieta itin artima ir fondo „Tuk Tuk Širdele“ įkūrėjai Alinai Šiaulevičiūtei. Čia ji pati ilgą laiką buvo kartu su sergančiu sūnumi. Todėl pagalba kitoms šeimoms jai nėra vien graži iniciatyva – tai asmeniškai išgyventas kelias.
Tądien išgirsta kitos mamos istorija Alinai sugrąžino skaudžius prisiminimus.
„Kai pati su sūnumi buvau šiame skyriuje, teko susidurti ir su tokiomis situacijomis, kai panašūs žodžiai buvo ištarti artimai draugei. To skausmo neįmanoma nusakyti. Todėl būdama čia labai gerai supratau, ką reiškia mamai išgirsti tokią žinią“, – pasakoja Alina.
Būtent asmeninė patirtis paskatino ją kurti erdvę, kurioje pagalbos sulauktų ne tik sunkiai sergantys vaikai, bet ir jų mamos.
„Kartais pagalba nėra kažkas didelio ar matomo. Kartais žmogui reikia, kad kas nors atsisėstų šalia. Kad išklausytų. Kad pagamintų kartu maisto. Kad leistų mamai bent trumpam pasijusti ne vien sergančio vaiko slaugytoja, bet žmogumi, moterimi, mama, kuri ir pati yra svarbi“, – sako fondo įkūrėja.
Sugrįžti į vietą, kurioje pati išgyveno vieną sunkiausių gyvenimo etapų, nėra lengva. Tačiau šiandien Alina savo patirtį paverčia pagalba kitoms šeimoms.
„Tokios akimirkos man parodo, kad esu reikalinga šioms mamoms. Gyvenime būna sutapimų ir ženklų, kurie parodo, kad pasirinkai teisingą kelią. Nežinau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jeigu mano pačios istorija būtų pasibaigusi kitaip. Bet šiandien galiu pasakyti – esu teisingame kelyje ir šį kelią tęsiu“, – sako Alina.
Gerda suprato, kad svetimo skausmo iš tiesų nebūna
Pasak Gerdos, būtent ligoninėje ypač aiškiai pajunti, ką reiškia posakis „svetimo skausmo nebūna“.
„Žinoma, mes niekada iki galo neįeisime į kito žmogaus skausmą, bet jis paliečia. O kai žmonės yra toje pačioje valtyje, jie vienas kitą supranta taip, kaip galbūt niekas kitas negali suprasti“, – sako ji.
Ji pastebėjo, kaip šeimos palaiko viena kitą, kaip mamos dalijasi patirtimi ir kaip net pačiomis sunkiausiomis akimirkomis stengiasi neprarasti vilties.
„Žiūrėdama į jų stiprybę nori tikėti, kad ji yra didesnė už ligą, baimę ir visą tą blogį, su kuriuo jiems tenka susidurti“, – sako Gerda.
Prie pagalbos prisidėjo ir Natalija Bunkė
Prieš vykdamos į ligoninę fondo moterys apsilankė pas dainininkę ir verslininkę Nataliją Bunkę. Sužinojusi apie iniciatyvą, ji nusprendė prisidėti ir perdavė skyriui prieskonių bei įvairių buities priemonių.
Dar labiau fondo vadovę sujaudino tai, kad Natalija pati domėjosi, ko konkrečiai reikia šeimoms, ir pasiūlė padovanoti skyriui karšto oro gruzdintuvę. Nors paaiškėjo, kad šiuo metu tokio prietaiso poreikio nėra, Alina pabrėžia, jog svarbiausias buvo pats noras išgirsti ir padėti.
„Natalija – tokia graži moteris su tokia didele širdimi. Mane labai nustebino jos nuoširdus noras prisidėti prie mamų, kurios dabar išgyvena nepaprastai sunkų laiką“, – sako Alina.
Kartais svarbiausia – tiesiog būti šalia
Po apsilankymo Gerda sako dar geriau supratusi, kodėl tokios organizacijos reikalingos. Pagalba šeimoms nėra vien daiktai, maistas ar finansinė parama. Kartais žmogui labiausiai reikia paprasčiausio žmogiško ryšio.
„Mamoms labai svarbu jaustis svarbioms ir reikalingoms. Kartais pagalvoju, kad psichologinio palaikymo joms reikia ne mažiau nei visos kitos pagalbos. Jos turi būti stiprios dėl savo vaikų kiekvieną dieną, bet juk kažkas turi būti stiprus ir dėl jų“, – sako Gerda.
Ji neslepia, kad po šio apsilankymo į savo kasdienybę žvelgia šiek tiek kitaip.
„Nė vienas nežinome, kas rytoj gali nutikti mums ar mūsų artimiesiems“, – primena ji.
Vaiko onkologinė liga šeimos gyvenimą gali pakeisti per vieną akimirką. Įprastą kasdienybę pakeičia ligoninės sienos, tyrimai, gydymas, ilgas laukimas ir nuolatinė nežinomybė. Tačiau net ir tokioje situacijoje žmogus neturėtų likti vienas.
Fondo „Tuk Tuk Širdele“ komanda primena, kad pagalba nebūtinai turi būti didelė. Kartais tai gali būti maistas, reikalingas daiktas, pokalbis, apkabinimas ar tiesiog keliolika minučių, kai mama gali prisiminti, kad ji – ne tik sergančio vaiko slaugytoja, bet ir žmogus, kuriam taip pat reikia rūpesčio.
Galbūt neįmanoma pakeisti diagnozės. Neįmanoma panaikinti gydytojo ištartų skaudžių žodžių. Tačiau galima pakeisti tai, kaip žmogus jaučiasi juos išgirdęs.
Galima atsisėsti šalia. Išklausyti. Apkabinus pabūti tyloje. Padėti praktiškai. Ir svarbiausia – priminti, kad net sunkiausią gyvenimo etapą galima išgyventi ne vienam.
Būtent tokia ir yra „Tuk Tuk Širdele“ misija – būti šalia šeimų tada, kai jų gyvenimas tampa sunkiausias. Nes kartais viena iš pažiūros nedidelė pagalba gali žmogui reikšti kur kas daugiau, nei galime įsivaizduoti.
